Piligrimus suvienijo kelias ir tikėjimas
2012-09-07

Rugsėjo 7 dienos rytas. Šiaulių rajonas, Kryžių kalnas. Keletas šimtų žmonių su plačiomis šypsenomis ir lietpalčiais rankomis gaudo kapsinčius lietaus lašus ir skuba taškyti balas ir balutes. Tarptautinio piligrimų žygio vadas ir vedlys Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ragina džiaugtis dangumi ir malonių lietumi. „Maži sunkumai užgrūdina dideliems išbandymams,“ – kalba vyskupas. Tarp 903 piligrimų žygeivių gretose net 55 Šiaulių Juliaus J. Janonio gimnazijos gimnazistai.

Lietus nuotaikos nesugadino

Įkvėpti vyskupo kalbų, greitai čiumpame Lietuvos jaunimo dienų kryžių, Marijos statulą ir kiekvienas su savo širdies troškimais: paaukoti Viešpačiui savo nuovargį, skausmą, sunkumus už savo šeimą, mokytojus, draugus, mokslus, pašaukimą – pradedame piligriminį žygį iš Kryžių kalno į Šiluvą.
Entuziastingai pradėjome savo kelionę pirmosios stotelės – Rėkyvos link. Žinoma, balų būta, purvynų taip pat, tačiau žygeivių nuotaikos tai nesugadino, juolab kad pakelėse laukė močiutės su obuoliukais, šaltu vandeniu, kepta duona, sūriu su medumi bei šypsenomis.
Ir štai mes jau prie Rėkyvos ežero.
Pasistiprinus ir pasigrožėjus nuostabiu saulėlydžiu prasideda vakarinė programa. Iškilmingai perduodame Lietuvos Jaunimo dienų kryžių Vilniaus arkivyskupijos jaunimui. Pradedame grupelių prisistatymus, giedame giesmes ir sportuojame su Lietuvos karo akademijos kariūnais. Vakaronė baigiasi prieš dvyliktą valandą – rytoj laukia ilga kelionė.

Per dieną nueita 30 kilometrų

Antroji diena. Rytiniai apsikabinimai ir geros dienos palinkėjimai. Ir, žinoma, Šv. Mišios, kuriose kunigas Tadas Rudys ragina jaunimą nebijoti tikėti, nebijoti domėtis savo tikėjimu, nebijoti jį pažinti ir karštai pamilti. Ir bendra maldelė, kad eiti būtų lengviau. Kojos jau šiek tiek nuvargusios, tik nežinia nuo ko: ar nuo ėjimo, ar nuo vakarykščių šokių. Turbūt nuo šokių. Einame traukdami giesmes, plepėdami su draugais ir naujais pažįstamais ir net nejaučiame, kaip pasiekiame Einoraičius. Poilsis klebonijos kiemelyje, kompotas ir švieži obuoliai atgaivina net ir labiausiai išsekusį keliauninką.
Kiek pailsėję žingsniuojame toliau. Kiek dar liko? Jau netoli, vos pora kilometrų iki bažnyčios, tada šiek tiek iki to takelio, kuris veda Gauštvinio ežero link, ir pagaliau atokvėpis – įveikta 30 kilometrų. Valgome makaronus ir klijuojame pleistrus ant kojų pirštų. Bet tai smulkmenos! Nuovargį ir kojų žaizdas atperka vėsus ežero vanduo, laužas ir šeimyninės grupės – Linos ir Arūno Raudonių iš Mažeikių – koncertas. Giedame, dainuojame, šokame ir šildomės rankas. Gera. Nueiname miegoti su šypsena: pagaliau rytoj pasieksime Šiluvą!
Trečioji diena. Patinę veidai, nemenkas kojų skausmas ir…SAULĖ, kuri ne tik šviečia, bet ir šildo. Keli drąsuoliai maudosi ežere, kiti dreba įsisupę į šilčiausius megztinius. Naktis buvo rudeniškai vėsi. Visi nekantrauja EITI. 8 kilometrai iki Tytuvėnų skamba kaip zuikio dainelė, palyginti su tuo atstumu, kurį įveikėme. Be to, ir oras lepina, todėl eiti nėra sunku. Šviečia saulė, pypsi mašinos, o mes išsišiepę visiems mojuojam. Praeiname geležinkelio pervažą, tada dar porą kilometrų kulniuojame per mišką, o tuomet – Tytuvėnai. Apsistojame bažnyčios kiemelyje, ten vietinių gyventojų paruošti gausūs stalai mums, išalkusiems piligrimams. Klebonas kunigas Rimantas Žaromskis papasakoja apie bažnytėlę ir pasveikina mus visus giesme.

Užvaldė euforija

Paskutinieji 8 kilometrai sunkiausi, bet tolumoje pamačius koplyčią nuovargis kažkur išgaruoja. Užvaldo laimės jausmas. Visi mojuoja mums, o mes mojuojame jiems. Močiutės ašarotais veidais šypsosi ir džiaugiasi jaunimu. Ekselencijos užvestos giesmės „Tik su tavim, o Dieve, aš keliauju savo keliu…“ leidžia patirti tikrą ir gyvą tikėjimą. Tada, kai tik viena koja mus skiria nuo centrinės aikštės, užplūsta tokia euforija, kuriai apibūdinti sunku rasti žodžius. Raudoni veidai, nutrintos kojos, nežmoniškas nuovargis ir šypsenos šypsenos šypsenos. Visi sveikiname vienas kitą pasiekus tikslą. Apsikabiname ir nenorime paleisti, nes žmogus šalia dabar yra tavo brolis arba sesė. Visi esame laimingi atėję kartu. Per šv. Mišias arkivyskupas linki būti tikėjimo ir vilties vaikais, gražinti Lietuvą ir pasaulį. Išvargusiais, bet švytinčiais veidais linkime vieni kitiems ramybės ir Dievo palaimos visus metus su viltimi, kad būtinai susitiksime po metų tame pačiame žygyje, toje pačioje aikštėje, Dievo Motinėlės glėbyje ir draugų apsuptyje.
Ką reiškia šis žygis? Atsakymas paprastas – tai beveik 72 valandos laimės (turbūt šypsausi ir tuomet, kai miegu beveik apsemtoje palapinėje) ir sielos ramybės. Žinoma, raudonas veidas dar kokią savaitę, medinės kojos ir pradilę batų padai, bet kokios tai smulkmenos palyginti su tuo ypatingu jausmu giliai širdyje. To nenusipirksi už jokius pinigus. Tai gali patirti tiktai piligrimystėje – kad esame vienas kitam reikalingi, kad Viešpats laimina kiekvieno iš mūsų žingsnius ir uždega širdis meile, tikėjimu, viltimi ir džiaugsmu.

Birutė Marija KONTRIMAITĖ, 
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos piligrimė