INTERVIU SU IEVA
2025-06-16

Ieva, sveikinu sėkmingai įveikus DofE sidabro žygį!

Turėdama jau ir bronzos ženklelį, gali palyginti. Kas šiame sidabro lygio žygyje tau buvo didžiausias iššūkis, palyginti su bronzos žygiu?

Bronzos ir sidabro lygio žygiai skiriasi trukme ir kilometražu, bet tai man nebuvo iššūkis. Žygiuose atitrūkstu nuo kasdienės rutinos, palikusi išmaniuosius įrenginius mėgaujuosi gamta. Didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūriau eidama sidabro žygį – lietingi orai. Šlapi batai, permirkę rūbai labai išvargino, bet atėjus į stovyklavietę, persirengus sausais rūbais buvo taip gera, kad viskam pasimiršus tikėjausi tik gero oro rytojaus rytą, kurio sulaukėme tik paskutinę žygio dieną.

Jei galėtum grįžti į žygio pradžią, ką darytum kitaip, žinodama, su kokiais iššūkiais teks susidurti? Arba ką patartum sau pačiai, keliaujančiai į šį žygį?
Visiškai nieko nekeisčiau, manau buvau morališkai pasiruošusi įvairiausiems išbandymams, o ir kuprinę po bronzos žygio išmokau kompaktiškai susidėti. Svarbiausia žygyje bendrauti su savo komanda, kad nekiltų nesklandumų.

Ką tau reiškia galimybė ištrūkti iš kasdienės aplinkos ir praleisti dvi ar tris dienas visiškai gamtos apsuptyje? Ar buvo kokių nors akimirkų ar vaizdų, kurie ypač įsiminė ir kodėl?
Visi nuolat skubame, esame įsisukę į nesibaigiančių darbų sūkurį, todėl galimybė ištrūkti iš kasdienės aplinkos leido pamatyti ir kitą pasaulio pusę – gyvąją gamtą.

Kokių įgūdžių įgijai ar patobulinai šiame sidabro lygio žygyje, kurie, tavo nuomone, bus naudingi ateityje, galbūt ir už DofE programos ribų?
Manau, kad labiausiai patobulinau komandinio darbo įgūdį, nes visas tris dienas būdamas su savo komanda turi įveikti visas problemas bei pagelbėti nutikus nelaimei.

Ką patartum kitiems jaunuoliams, kurie svarsto dalyvauti DofE programoje? Kas yra svarbiausia, ką jie turėtų žinoti ar pasiruošti?
Prisijungiant prie DofE programos – išsikeliate pats sau iššūkį, kurį privalote įgyvendinti, tai jau yra pirmasis savęs pastūmėjimas link tikslų siekimo. Pačioje pradžioje prisijungus prie DofE maniau: „ Ką aš čia darau?…“ Nepatiko man siekti savo išsikeltų tikslų, kadangi juos išsikeliant nelabai ir kreipiau dėmesį, maniau svarbiausia ką nors rašyti ir tiek… Svarbiausia gerai apmąstyti savo tikslus, kuriuos sieksite įgyvendinti, nes nuo pasirinkto tikslo priklauso visa DofE programos įgyvendinimo sėkmė, kitaip tariant, svarbu pačiam tikėti  tuo, ką pats darai.
O antras patarimas – nebijoti žygio. Žygis yra pati smagiausia DofE programos dali, nors iš pradžių galigąsdinti miegojimas palapinėje ar buvimas be telefono, bet čia ir yra pati smagiausia dalis. Aš sidabro  bandomąjį ir kvalifikacinį žygius ėjau su skirtingomis komandomis ir supratau tai, kad žygyje būtina gerai sutarti su komandos nariais, tada einant žygį nebegalvoji apie orą, nueitus kilometrus ar šaltas naktis palapinėje.

Dabar, kai sidabro lygis sėkmingai užbaigtas, ar jau galvoji apie auksinį DoFE ženklelį? Jei taip, kokios tavo mintys apie šį paskutinį ir aukščiausią išbandymą – ką planuoji daryti ir ko tikiesi iš jo?
Prieš prisijungiant prie DofE programos, buvau sau pasakiusi, kad eisiu iki galo, kol pasieksiu auksinį ženklelį. Per dvejus metus, kol siekiau bronzos ir sidabro ženklelių ši mintis man sukosi galvoje ir ją apsvarsčiau begalę kartų, bet buvau pasiryžusi įveikti ir auksą. Sidabro žygio metu pliaupiant lietui, einant azimutu vienas iš mano komandos narių paklausė manęs „ Ieva, tai ar dar žadi eiti auksą?“ ir tuo metu pirmą kartą pagalvojau, kad gal neverta, nes tada labiausiai svajojau apie tai, kaip grįšime namo. Bet jau po žygio supratau, kad taip, noriu siekti ir aukso. Kadangi per visą ženklelio siekimo kelią įgauta patirtis bus nepamirštama visą gyvenimą.