Gimnazistai žygiuoja Pergalių ir kovų keliais
2013-10-13

Šį rudenį, spalio 12-13 dienomis jau trečią kartą surengtas istorinis žygis „Pergalių ir kovų keliais“ nuo Baisogalos į Radviliškį. Jau antri metai iš eilės jame dalyvauja ir mūsų gimnazistai, dauguma abiturientų – gražiu ir įdomiu pavadinimu Pingvinai, nusiteikę naktį įveikti 50 km atstumą.
Vos atvykus sutikome žygiui rimtai nusiteikusius kariškius bei ryžtingus kitų moksleivių veidus. Žygis prasidėjo prie Baisogalos dvaro, kuriame realistiškai buvo atkurta partizanų pasipriešinimo kova. Gaudė visas dangus nuo grėsmingai atrodančių šautuvų ir patrankų, it būtume tikroje kovoje. Po pasibaigusio įdomaus ir intriguojančio pasirodymo mus pasveikino Baisogalos seniūnas ir palaiminimo šios parapijos klebonas. Ir tikrai, drąsinančių žodžių reikėjo viso žygio metu: ne tik todėl, kad kankino kojų skausmas, pūslės ant padų ar miego trūkumas, bet ir todėl, kad iš pakelėje augančių krūmų ir žolių netikėtai pasigirsdavo ginklų šūviai, danguje pasirodydavo signalinė raketa. Tai leido dar labiau įsijausti ir pajusti neramų bei įtemtą partizano gyvenimą.
Mūsų žygio tikslas buvo pasiekti kuo daugiau postų, kurie vienas nuo kito buvo išsidėstę skirtingu atstumu. Kiekviename poste mus sutikdavo kariškiai, kurie antspaudu mūsų žygeivio pasuose pažymėdavo jau nueitą kelio atkarpą. Ten galėdavome kelią minčių atsipūsti, susišilti prie laužo ar užkąsti. Ir vėl keliaudavome toliau laukdami vis naujų nuotykių bei išgyvenimų. Man stiprybės šaltinis buvo būtent ta ugnelė, kuri apgobdavo visus savo šiluma ir suteikdavo stiprybės eiti toliau.
Pirmus postus mūsų komanda įveikė pakankamai lengvai ir greitai, tačiau kuo toliau, tuo labiau didėjo nuovargis, stiprėjo batų nutrintos skaudžios pūslės bei kojų skausmas, kuris neužilgo tapo nebepakeliamas. Mintys vis dažniau sukosi apie lovą, namus ir, žinoma, miegą. Vis dėl to pasiduoti neleido mūsų ryžtinga ir visados su šypsena veide mokytoja Danutė. Manau vien dėl jos mes nuėjome tikrai didelį atstumą, nors ir su kančios gaidele veide. Kelionės pabaigoje komandos pavadinimą Pingvinai tikrai pateisinome, nes pėdutės jau nebeklausė ir krypavome į visas puses.
Tačiau vietoj to, kad jausčiausi silpna ir pikta aš pajutau savyje dvasinę stiprybę. Visą 50 km atstumą įveikė vos 5 mūsų komandos nariai: 4 abiturientai ir mokytoja Danutė. Tačiau visi galėjome džiaugtis ir didžiuotis, jog esame ištvermingi, kantrūs ir tvirti.
Grįžome į Šiaulius apie 9.00 val ryto su garbingu diplomu rankoje. Šis žygis labai sustiprino pasitikėjimą savimi bei „valios raumenį”, kuris kiekvieną dieną mums reikalingas siekiant savo tikslų ir karjeros.

I a klasės mokinė Rūta Klungevičiūtė