„Gegužių“ kelionė į Laimės žiburį
2025-06-08
Š. m. birželio 6-7-8 dienomis DofE programos sidabro komanda iškeliavo į trijų dienų kvalifikacinį žygį Anykščių regioniniame parke.
Pirmoji žygio diena prasidėjo su iššūkiais – reikėjo kažkokiu būdu pereiti per upę. Sumanėme, kad lengviausiais būdas, paprasčiausiai bristi per ją, taip ir padarėme. Bet sunkumai čia tik prasidėjo.
Brovėmės per tankius miškus, ėjome per kaitrią saulę, kol pasiekiame ilgai lauktą stovyklavietę. Atvykę į stovyklavietę, pradėjome ruošti šiltą vakarienę, bet iškilo problema: neturėjome dešrelių,
per skubėjimą, įtampą prieš žygį pamiršome jas įsidėti, o turėjome valgyti net 2 dienas. Bet per daug nenuliūdome ir suvalgę skanią vakarienę be dešrelių, nuėjome miegoti.
Antrąją dieną pradėjome įspūdingai, praėjome Šventosios upę, pasimėgavome magiškais gamtos vaizdiniais, bet, deja, tai greitai baigėsi. Mūsų kelionę sustabdė pelkės, turėjome sugalvoti išeiti,
kaip nusigauti iki kito taško. Spiginant saulei ir su skaudančiomis kojomis nusprendėme pelkes apeiti. Čia buvo viena iš sunkiausių atkarpų. 5 kilometrus ėjome mišku šalia pelkės, erzino mažos
musytės, kurios vis lindo į veidą, mažos šakelės vis braižydavo rankas. Bet nepasidavėme ir tęsėme varginančią kelionę. Kai galvojome, kad sunkumai jau baigėsi priėjome dar vieną pelkyną ir teko vėl pakartoti jau išgyventą patirtį. Pagaliau išėjome iš šlapios pelkės ant žvyrkelio, bet kažkodėl ši vieta atrodė matyta, ir tada supratome, kad čia mes jau buvome, pasirodo, ne ten pasukome ir grįžome 3 kilometrus į tą pačią vietą. Motyvuodami vieni kitus, vėl užsidėjome sunkias kuprines ant pavargusių pečių ir ėjome tikslo link. Praėjome tankius rapsų laukus, bridome per dar vieną upę, vėl šokinėjome per pelkes, kol galiausiai pasiekiame nakvynės vietą. Skaniai pavalgę nuėjome miegoti, galvodami, kokie nuotykiai mūsų laukia rytojaus dieną.
Trečioji diena prasidėjo vėliau nei tikėjomės – neskambėjo žadintus. Tad greitai pradėjome kibti į darbus ir ruoštis paskutiniosios dienos iššūkiams. Sukaupėme jėgas ir pradėjome kelionę, ėjome
geležinkelio siauruku link savo tikslo. Tačiau ir ši diena, kaip ir visos kitos, turėjo savo nuotykių. Mums teko susidurti su neįveikiamai atrodžiusiomis dilgėlėmis, per kurias šiaip ne taip
prasibrovėme. Ir štai – dar vienas iššūkis: priešais mus, sraunus upelis. Nusišypsojus laimei – netoliese gulėjo storas, tvirtas medis, nusviręs per vandenį lyg tiltas. Atsargiai balansavome ant jo,
laikydamiesi šakų, ir sėkmingai perėjome į kitą krantą, palikdami dar vieną kliūtį už nugaros.
Praėjome nedrąsias žąsis, smalsius arklius, kol vėl susidūrėme su iššūkiais: tankiais, aukštesniais už mus pačius rapsus. Eidami tvorele, vienas paskui kitą, ne vieną kartą nugriūdami, išėjome ant
judraus kelio. Pailsėjome ir vėl ėjome pirmyn. Priėjome pasakiškus Anykščius, su svaiginančiomis pušimis ir magiška gamta, norėjosi nusimesti kuprinę ir apžiūrėti Anykščius. Galiausiai pasiekėme Laimės Žiburio paminklą, ten mūsų laukė žygio vadovė Danutė ir vertintojas Dainius. Nors reikėjo dar laiptais pakilti iki paskutinio taško, tai buvo tarsi apvainikavimas šio sunkaus, bet labai įdomaus žygio. Didžiuojuosi savimi ir komandos draugais, jog veikdami kartu nugalėjome visus iššūkius.
Agnė BALZAITĖ, sidabro ženklelio dalyvė
