DofE programos sidabro lygio komandos „Braškytės“ antrasis iššūkis – kvalifikacinis žygis Anykščių regione
2026-06-19

Š. m. birželio 15–17 dienomis Anykščių regioniniame parke įprastą gamtos tėkmę pertraukė šešios žygeivės – „The Duke of Edinburgh’s International Award“ (DofE) programos sidabro komanda
„Braškytės“. Lietingam orui nusiteikusios merginos į kvalifikacinį žygį pasileido su trenksmu – žemėlapiai vos neliko gulėti automobilyje…
Pirmoji diena „Braškytėms“ ir jų kompanionui – beždžionėlei Rapolui Braškiui Trečiajam – prasidėjo nuo lietaus, purvo ir ore jau užuodžiamo artėjančio griaustinio. Tačiau protarpiais išlendanti saulė, mus supančios pievos ir nuo lietaus lašų spindintys laukai suteikė vilties. Dienos pradžios maršrutas praėjo sklandžiai, tad galvose jau skambėjo mintis, kad likusi atkarpa bus lengva ir greitai pasieksime stovyklavietę. Deja, pamatavusios akimis visiškai apaugusį kelią supratome, jog makaronų vakarienei taip greitai nebus. Po valandos klaidžiojimų galų gale pasiekėme pirmosios dienos finišą. Kad tik būtume žinojusios, jog tas vienos valandos pasiklydimas – menkniekis, palyginti su tuo, kas mūsų laukė antrąją dieną!
Pavalgiusios košės, susikrovusios kuprines ir pamojavusios vadovei bei žygio vertintojui, pradėjome antrosios dienos maršrutą. Nuo pat pradžių mus pasitiko iššūkis: proskynų milijonas, bet jų kartu ir trūksta – tai kuria dabar eiti? Pirmąjį punktą pasiekėme pavėlavusios valandą. Toliau viskas vyko sklandžiai: spindėjo saulutė, keliai buvo aiškūs, protarpiais regėjome pro šalį pravažiuojančius savo „sargus“.
Tačiau pailsėjus trečiame punkte ir įžengus į platųjį mišką, situacija apsivertė aukštyn kojomis. Atrodytų, milžiniškoje girioje jau pačios nebesusigaudėme, kur esame, kur eiti toliau, kur jau buvome, o kur dar ne… Pradėjo vaidentis: vidury miško, kur aplink nebuvo jokios gyvos dvasios, išskyrus mus šešias, girdėjome, kaip girgžda senos durys, verkia vaikas, važiuoja traukinys, bėgioja svetimas žmogus. Jau samprotavome, kaip reikėtų elgtis, jeigu į mus pradėtų šaudyti medžiotojai arba užpultų briedis!
Nuotaiką kiek pataisė pussausiai sumuštiniai su sūriu bei kumpiu. Su viltimi pasiekti greitkelį, vedantį prie Puntuko, pradėjome bristi azimutu per mišką rytų kryptimi. Vaizduotė vėl tapo laki – tolumoje gulintis nugriuvęs rąstas mums vaidenosi kaip žvyrkelis. Po kelių valandų laipiojimo per šakas, aukštas žoles ir pelkių vengimo, priėjome jau kažkur matytą upelį. Pasirodo, jį anksčiau kelios „Braškytės“ žvalgybos metu jau buvo regėjusios – mes vėl grįžome į tą pačią vietą!
Nusivylimo apimtos, perlipome minėtąjį prakeiktą upelį ir žygiavome toliau. Vėlgi, tiksliai nežinodamos, kur esame, tiesiog ėjome rytų kryptimi. Ir štai! Lauktoji akimirka – greitkelis! Pabučiavusios seniai regėtą asfaltą, praplaukusios pro liūtį bei nusifotografavusios prie legendinio Puntuko akmens, pagaliau pasiekėme stovyklavietę. Nors ir pavėlavusios tris valandas, bet patenkintos kirtome grikius su dešrelėmis ir kritome į palapines šaltam miegui.
Trečioji diena buvo linksmiausia – juk žinai, kad šiandien jau važiuosi namo! Diena prabėgo greitai: negavome jokios žadėtos audros, o ir maršrutas nebuvo pernelyg sunkus. Sudėtingesnė atkarpa pasitaikė tik viena, kai ėjome azimutu mūsų galvas siekiančias dilgėles. Tolumoje išvydus galutinį finišo tašką – Burbiškio dvarą – suspurdėjo širdys, o veiduose išsiplėtė palaimos šypsenos.
Sidabras – įveiktas! „Braškytės“ patobulėjo, išaugo ir išmoko džiaugtis paprastais dalykais: šiltu maistu, sausais drabužiais, šiluma bei nuostabia draugių kompanija. Šis žygis buvo tikras iššūkis, kurį ne kiekvienas sugebėtų įveikti. Bet „Braškytės“ tai padarė! Dabar su tokia ištverme mes galime ir kalnus nuversti!
P.S. „Braškytės“ be galo dėkingos savo vadovei Danutei Kratukienei, vertintojui Andriui Vidmantui bei tėvams už didžiulį palaikymą!
DofE programos dalyvė, „Braškyčių“ komandos narė Adrija TAMOŠAITYTĖ