Buvusių mokinių prisiminimai apie dailininką Gerardą Bagdonavičių ir kitus mokytojus
2011-10-13

NE VIEN TIKTAI RETRO

Mokiniai dailininkui šukuodavo plaukus

Klysta tie, kurie sako, kad senais gerais laikais jaunimas buvo kitoks. Taip mano buvę Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos auklėtiniai, šią mokyklą baigę prieš pusšimtį arba daugiau metų. Minėdami 160-ąjį gimnazijos jubiliejų savo mokykloje prisiminė, kaip į pamokas „vaikščiojo“ pro langus, o garsiam dailininkui Gerardui Bagdonavičiui, mokinių švelniai pravardžiuojamam „penzeliuku“, per pamokas šukuodavo  plaukus.

 Greta VAIČELIŪNAITĖ, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos IV klasės mokinė

Mokytojui šukuodavo plaukus   

Nors praėjo ištisi dešimtmečiai, buvusių mokinių prisiminimai ryškūs ir spalvingi. Atrodo, laiko tėkmė  nenusinešė teigiamų emocijų ir mokykloje išgyventų džiaugsmingų akimirkų.

Senųjų laidų atstovai su šypsena pasakojo apie mokytojams krėstas išdaigas bei įvairius moksleiviškus pokštus. Žvalgydamasis po sunkiai atpažįstamą savo mokyklą, 1954-ųjų abiturientas Alfredas Šimkus sakė, kad mokiniai visais laikais mėgdavo papokštauti, tačiau jo jaunystėje moksleiviški juokai būdavę subtilūs ir dažniausiai nieko neįžeisdavo.

Ponas Alfredas prisiminė, kaip anuomet, sudegus Juliaus Janonio vidurinės mokyklos pastatui, pamokos vykdavo dabartinėje S. Šalkauskio gimnazijoje, esančioje netoli kalėjimo.

Kartą būrelis mokinių susidėjo su neaiškaus plauko gatvės „sėbrais“ – tokių aplink kalėjimą sukiodavosi nuolatos.

Paveikti savo naujųjų draugužių, mokiniai įsidrąsino į pamoką ateiti neįprastu būdu – į dailės pamoką sulipo pro kabineto langus. Lyg to dar būtų maža, sulipę užsirūkė. Nors dailės mokytojas, žinomas dailininkas Gerardas Bagdonavičius, mokinių vadinamas „penzeliuku“, akiplėšas barė ir priekaištavo, šie nė kiek nepasimetė – kad išsisuktų nuo rimtesnės bausmės, kuo ramiausiai  iššoko pro langus.

G. Bagdonavičiaus pamokas 103-osios laidos atstovai prisimena su malonumu. Anot svečių, mokytojas buvo tolerantiškas, o mokiniai per dailės pamokas galėdavo elgtis laisvai: išeiti iš klasės ir sugrįžti, kada tik nori. Maža to, būdamas geros nuotaikos, mokytojas net leisdavo auklėtiniams šukuoti jo plaukus.

Mokytojus pakrikštydavo

Apie panašius įvykius pasakojo ir kiti gimnazijos svečiai. 1959-aisiais mokyklą baigusi Leonora Gudavičienė, būdama klasės seniūne, organizuodavo pabėgimus iš pamokų. Anot žilaplaukės pašnekovės, „šaravoti“ tekdavo gana dažnai. Geriausia vieta pasislėpti nuo mokytojų tada buvo aktų salėje, po scenos laiptais.

Stebina, kad buvę mokiniai, jau užauginę vaikus ir anūkus, vis dar puikiai prisimena daugumą savo mokytojų. Mokytojus jie itin gerbė, nors ne vienam prilipindavo pravardes. Pavyzdžiui, mokyklos  direktorius Jonas Petrauskas buvo pramintas Tarzanu dėl savo didelio ūgio ir stambaus kūno sudėjimo. O štai smulkutė anglų kalbos mokytoja buvo vadinama Šarka.

Smagus pašnekesys su buvusiais mokiniais atskleidė, jog nepaisant sunkių laikų, sovietų okupacijos, nuolatinio mokslo vietos keitimosi ir įtampos, prisiminimai apie mokyklos laikus  išliko šviesūs. Svečiai tikino, jog jų karta buvo atkakli ir siekė savo tikslų, su pagarba žiūrėjo į mokytojus ir laikė juos svarbiais asmenybių ugdytojais.

MENININKAS: Buvę mokiniai prisimena, kad būdamas geros nuotaikos garsus dailininkas Gerardas Bagdonavičius per dailės pamokas Juliaus Janonio gimnazijoje leisdavo mokiniams šukuoti jo plaukus. Nuotr. iš Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos Jono Krivicko muziejaus