Savanorystė piligriminiame žygyje
2023-09-22
Viskas prasidėjo ankstyvą šeštadienio rytą Kiaunorių (Kelmės r.) bažnyčioje. Aš, miegojęs vos penkias valandas, jaučiausi stabiliai, bet žinojau, kad diena bus sunki. Savanoriai atrodė dar miegantys, kas yra visiškai suprantama, nes mums reikėjo rinktis šiek tiek po šeštos valandos ryto, kad viską susiruoštume ir iškeliautume. Prie bažnyčios pradėjo rinktis dalyviai. Nustebino, kiek daug buvo vaikų, tikėjausi labiau suaugusių žmonių. Pagailo man tų vargšų sielų, skaudu šeštadienį taip anksti keltis. Prieš pradedant eiti, susirinkome bažnyčioje, kur klebonas su vyskupu tarė sveikinimo žodžius. Po trumpos maldos iškeliavome. Man, kaip savanoriui, teko sunki dalia. Eisenos priekyje su mumis keliavo Švč. Mergelės Marijos statula ir kryžius, o kažkam visa tai reikėjo nešti. Nors man nereikėjo pačiam tuo užsiimti, tačiau aš turėjau ieškoti dalyvių, kurie juos neštų. Čia reikėjo ne tik drąsos, bet ir iškalbos. Visą kelią mus lydėjo Šiaulių vyskupas su giesme ir daina, kurios pakeldavo nuotaiką ir pažadindavo visus užmigusius. Kita svarbi savanorių užduotis užtikrinti žygeivių saugumą. Kai ėjome grįstais keliais, savanoriai turėjo žygio dalyvius paraginti laikytis dešinės pusės, kad praleistume mašinas, atrodėme kaip piemenys, ganantys avis. Miško ir kaimo keliukai buvo tikra palaima: atokvėpis nuo saulės, miško gaiva ir graži gamta lydėjo beveik visą kelionę, reikėjo tik pasižiūrėti, kad koks vaikas nepabėgtų į mišką, bet buvo gana ramu. Žinoma, man tokia rami ir graži pareiga neteko. Kol visi sau gražiai žygiavo, mėgavosi gamta, bendravo vieni su kitais, aš bėgiojau iš vieno galo į kitą, ieškodamas sau kitų aukų, kurios turės nešti Marijos statulą ir kryžių. Galiausiai, po nesuskaičiuojamo kiekio žmonių, kuriuos man teko surasti, ir nenusakomo skaičiaus vyskupo giesmių, mes pasiekėme sustojimo tašką, Gauštvinio ežerą. Geriausia poilsio valanda mano gyvenime. Gavau grikių košės su arbata ir buvau laimingas. Nieko nelaukdamas lėkiau pas tikybos mokytoją Danutę, savanorių vadę, ir maldavau leisti pasikeisti pareigas. Būdama geros širdies, ji suprato mano kančias ir leido pasikeisti. Toliau keliavome į Tytuvėnus. Kelionė buvo rami, ėjome daugiausia miškais, laukais, paežerėmis. Gan nesunkiai pasiekėme Tytuvėnų bažnyčią ir turėjome progos pailsėti ir pasivaišinti. To miestelio žmonės buvo labai draugiški, daug kas mums mojavo. Po to likęs kelio gabalas buvo sunkiausias: kepino saulė, daug intensyvesnis eismas, tačiau paskutiniai aštuoni kilometrai man labiausiai įsiminė: sulėtėjo eisenos tempas, aišku man ir pačiam pradėjo skaudėti kojas, tačiau ore tvyrojo džiaugsmingas Šiluvos laukimas. Artėjant kelionės pabaigai visi vieningai skandavome „u-a Šiluva, mes atėjom“. Ir tikrai dvidešimt šeši kilometrai įveikti, daug džiaugsmo ir sveikinimų. Šiluvoje šv. Mišių metu dėkojome už dieną ir vienas kitą. Mūsų savanorystę vainikavo bendra vakarienė, pokalbiai ir ilgesingas atsisveikinimas. Žygį tikrai kartočiau, tik gal norėčiau būti savanoriu kitose pareigose.
Gelmis MEDVICKAS, žygio savanoris, III klasės mokinys
