Savanorystė piligriminiame žygyje į Šiluvą
2024-09-13

Ankstyvą 2024 m. rugsėjo 7 dienos rytą prasidėjo XXII-asis piligriminis žygis  į Šiluvą  šūkiu „Vilties piligrimai –  Kristaus nešėjai“ . Mes, savanoriai, jau septintą valandą ryto išvažiavome  į Kiaunorių kaimą. Gražioje bažnytėlėje įvyko rytinės pamaldos ir žygis oficialiai prasidėjo. Procesijos priekyje iškilmingai žygiavo piligrimai su kryžiumi ir Švč. Mergelės Marijos statula, po jų visi žygio dalyviai. Šio žygio iniciatorius ir dvasinis globėjas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis džiugino savo giesme ir padrąsinančiu žodžiu, o vyskupas Darius stengėsi susipažinti su žygio vadovais ir jaunimu. Vis dar šiek tiek apsimiegoję, mes, savanoriai, turėjome sužiūrėti dar labiau apsimiegojusius žygio dalyvius, kad šie neitų kaire kelio puse; mes buvome tarsi pasienio stulpeliai, už kurių nevalia eiti. Saulė kilo ir darėsi šilčiau, tačiau nusukome į miško takelius ir pavėsis mums teikė malonią gaivą. Priėjus Gauštvinio ežerą pietavome. Buvau virtuvės savanorė, tad man buvo pats darbymetis, pilsčiau karštą, saldžią arbatą ir dalinau ištroškusiems žygeiviams, kiti savanoriai darbavosi dalindami kareivišką košę. Kiek pailsėję tęsėme kelionę, dabar link Tytuvėnų. Ėjome paežere, miško takeliais, suartais laukais ir pievomis. Kai kur turėjome eidami būti labai atsargūs, nes nukritusios medžių šakos ar šaknys kartas nuo karto sustabdydavo visą eiseną. Staiga, visi savanoriai buvo pašaukti į priekį – artėjome prie geležinkelio pervažos. Savanoriai turėjo sudaryti tarsi gyvus turėklus ir padėti žmonėms nusileisti ir pakilti stačiu šlaitu. Man teko garbė šią trumpą kelio atkarpą panešti kryžių, iki kol sustojome trumpam poilsiui medžių šešėlyje. Atsigaivinę keliavome toliau ir iš miškų išėjome į Tytuvėnų miestelį. Suėjome į nuostabiai papuoštą vienuolyno bažnyčią, kurioje mus pasveikino klebonas, paklausėme angeliško choro giedojimo. Prie vienuolyno mūsų laukė vaišės: obuoliai, bananai ir vanduo. Pailsėjus prasidėjo paskutinė kelio atkarpa Tytuvėnai – Šiluva. Ši dalis buvo pati sunkiausia, nors ir ėjome lygiu keliu, kaitino saulė, vėl teko saugoti žmones, jog šie nenuklystų į važiuojamąją kelio dalį, kiekvienas kilometras buvo sunkesnis už praeitą, tačiau gaivino mintis, jog Šiluva jau čia pat. Kai priartėjome prie Šiluvos pradėjome garsiai skanduoti „U-a Šiluva, mes atėjom“. Atvykusieji į Šiluvos atlaidus mus sutiko plojimais ir su ašaromis akyse, sveikindami džiūgavo kartu su mumis. Įveikus daugiau nei dvidešimt penkis kilometrus, šv. Mišios buvo proga pailsėti ir padėkoti Dievui už nuostabią piligrimystę. Sugrįžus į Šiaulius prie vakarienės stalo sveikinome vieni kitus, džiaugdamiesi padarytu geru darbu ir įgyta nuostabia patirtimi.

Ilzė ČESNAVIČIŪTĖ, žygio savanorė, IV a klasės mokinė