Buvo: 11. 02 – 11. 04. 3 dienos ir 2 naktys. Kitaip.
Buvo: 30 žmonių, kurie moka būti laimingi. 30 janoniečių, kurie kada nors savo šypsenomis pakeis (bent jau) pasaulį.
Buvo: Baltriškės – mažas (toks labai labai mažutis) kaimelis Zarasų rajone ir tyla, kuri užgožia visą pasaulio nerimą, visą pasaulio skubėjimą, visą pasaulio triukšmą. Visą pasaulio liūdesį.
Buvo: Vienuolynas ir vienuoliai, su mėlynom suknelėm ;]]
Buvo: Dievas, kvepiantis sakais. Dievas, mokantis laukti. Dievas, kuris yra meilė.
Buvo: Žydiški šokiai ant šventoriaus. (Ir jausmas, kad tas, kuris sėdi ant žirafos formos debesies aukštai aukštai danguje, mums merkia dešinę akį (klapt klapt) ir pats perkusija muša šokių ritmą).
Buvo: Manų košė su vyšnių uogiene ir svarainių arbata.
Buvo: Didieji Grįžulo Ratai, naktimis iš dangaus skliauto mums semiantys sapnus – lyg senus trumpametražius filmus…
Buvo: Gitara, žvakės ir uosinės grindys koplyčioje, ant kurių susirangęs jauti, kad esi ten, kur ir turi būti. Dabar. Visada.
Buvo nuostabu….

Austėja