Festival des festivals 2017 Roche-sur-Yon
2017-04-17

Balandžio 5-14 dienomis pavasariu kvepiantis Prancūzijos Pays de la Loire regionas virto spalvingiausių pasaulio kultūrų namais – čia įvyko jau 22-asis  frankofoniško teatro festivalių festivalis, kurį puošė 16 šalių iš 4 skirtingų žemynų: Prancūzija, Ispanija, Marokas, Vengrija, Rumunija, Italija, Bulgarija, Libanas, Liuksemburgas, Turkija, Lenkija, Egiptas, Kanada – Kvebekas, Rusija, Juodkalnija ir, žinoma, Lietuva. Nepaisant kalbos, papročių skirtumų, šiame kultūrų židinyje įsižiebė viena itin ryški liepsnelė – meilė teatrui.

1 skirsnis. Prancūziškos mamos ir tėčiai, broliai ir seserys

Atvykę į La Roche-sur-Yon miestelio traukinių stotį jautėmės lyg loterijos dalyviai, nes žinojome, jog pirmas penkias dienas gyvensime prancūzų šeimose, tačiau daugelis mūsų neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip būsime priimti. Akivaizdu, jog visų mūsų patirtys kardinaliai skyrėsi : vieni gurkšnojo vyną ir klausėsi vinilinių plokštelių, kiti jachtomis naršė Atlanto vandenyne, o treti leido vakarus prancūzų itin mėgstamų žaidimo konsolių apsuptyje. Rytais susitikdavome mokykloje, dalyvavome prancūzų, anglų kalbų, teatro pamokose. Popietėmis vykusių ekskursijų metu lankėme svarbiausius miesto objektus: La Roche-sur-Yon muziejų/galeriją, Napoleono laikais įkurtas Hara arklides (jose grožėjomės įvairiausių veislių ristūnais, susipažinome su balnų, pasagų gamybos technologijomis), Napoleono aikštę, apsuptą unikalaus mechaninio zoologijos sodo gyvūnų ir, žinoma, senąjį ir modernųjį miesto teatrus. Sekmadienio ryte atsisveikinome su itin šiltai mus priėmusiomis šeimomis ir persikėlėme į Pierre Mendes gimnaziją.

2 skirsnis. Festivalių festivalis arba kaip atstovauti šaliai

Atvykę ir įsikūrę, dalyviai buvo pakviesti stebėti festivalio organizatorių po atviru dangumi atliekamų performansų. Vėliau grupėmis suskirstyti 350 paauglių popietę leido skirtingo pobūdžio teatro dirbtuvėse: vieni mokėsi judesio meno; kiti nagrinėjo žmogaus emocijų, jų raiškos pasaulį; treti rengė savo šalių pristatymus. Vakare puošniame senajame miesto teatre įvyko iškilminga festivalio atidarymo ceremonija, kurios metu buvo pristatyta fil rouge savanorių grupė, atlikusi šokio kompoziciją ir pristačiusi visas šalis dalyves.

Kitas dvi dienas toliau tobulinome savo įgūdžius ateljė užsiėmimuose, stebėjome kitų šalių spektaklius, dalijomės įspūdžiais, diskutavome, didžiosiose miesto aikštėse šokdami flashmob budinome saulės spindulių užliūliuotus miesto gyventojus, o antrosios festivalio dienos vakare pristatėme savo paruoštus pasirodymus vietiniams aplinkinių miestelių gyventojams. Mėgėjiško teatro festivalyje sulaukėme ir profesionalių pasirodymų – trečiąjį vakarą savo spektakliu Voyage au centre de la mer džiugino Companie Parole en l‘Air trupė.

(Itin dramatiškai) Išaušo trečiadienio rytas. Rytas, kupinas nerimo, plyštančių pėdkelnių ir krentančių lėktuvo motorų garsų. Tai buvo rytas, kai lietuviai žengė ant didžiosios teatro scenos ir pavertė salės žiūrovus lėktuvo katastrofos dalyviais. Katastrofos, pasibaigusios gausiais aplodismentais, susižavėjimo šūksniais ir stipriais apsikabinimais. Laisvą popietę gėrėme ne tik visas dienas mus džiuginusios saulės spindulius, bet nepraleidome progos artimiau susipažinti su miestu – išvaikščioti žaliuojančius parkus ar surasti neįprastų lauktuvių namiškiams. Tačiau asmeniškai man, trečiadienio vakare vykęs tarptautinis vakaras buvo vienas džiaugsmingiausių įvykių mūsų kelionės metu. Galbūt todėl, kad pirmąkart gyvenime dėvėjau tautinį kostiumą. Arba todėl, kad nuo karūnėle papuoštos galvos iki vakaruškas šokančių kojų jaučiausi tikra tikra lietuvė. Aš tikiu, kad ir kiti taip jautėsi.

Paskutinę festivalio dieną stebėjome paskutinių keturių šalių spektaklius, itin triukšmingai sveikinome nuostabiai pasirodžiusius ir nepaprastai šiltai bendraujančius kvebekiečius, o popiet kaitinomės Les Sables d‘Olonne uosto paplūdimyje, maudėmės itin sūriame ir kojas geliančiame Atlanto vandenyne bei ragavome gardžiausių prancūziškų skanėstų. Šį tarptautinį projektą oficialiai uždarėme šokių aikštelėje. Tačiau festivalis nesibaigė už keturių sienų, jį nešiojasi žmonės. Nešiojasi pokalbius, apkabinimus, pasivaikščiojimus, juokus, šokius ir viską, kas nebuvo suorganizuota. Nešiojasi gyvenimą.

Augustė Kavaliauskaitė  IIIa