Daivos Leliukienės paroda
2016-09-06
Esu šiaulietė.
Baigiau VII-ąją vidurinę mokyklą (Stasio Šalkauskio gimnaziją).
Penkis metus studijavau ŠPI (dabar ŠU), įgijau piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę.
Tris metus paskyrimą atidirbau vaikų lopšelyje– darželyje „Ežerėlis“.
Visus likusius 29 metus su meile menui dirbu Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje.
Dar studijų laikais pradėjau dalyvauti parodose. Grafika, tapyba, tekstilė, fotografija, skaitmeninis menas… Kasmet savo naujausius darbus parodau įvairiose grupinėse miesto parodose. Ilgas ir kažin ar įdomus sąrašas.
2008 m. ŠU dailės galerijoje vyko mano pirmoji personalinė tapybos paroda „Pasroviui mintimis“.
Ši paroda „Teptuko užkalbėjimas“– antroji personalinė.
Kartais naujo piešinio idėją labai ilgai nešiojuosi mintyse. Iki kol atsiranda laiko jį pradėti. O tada jau viskas labai greitai susidėlioja. Juk pirmasis brūkšnys teptuku per baltą drobę ne kartą būna susapnuotas…
Kartais nesiseka. Tiesiog nuo to brūkšnio ir nebesiseka. Persuku drobę kitu kampu. O!.. Nauja mintis naujam darbui…
Ir teptuką reikia kiekvieną kartą prisijaukinti. Stebėjau, kaip sportininkas prieš savo pasirodymą ruošė rutulį metimui: nuvalė, nuglostė, nuelektrino; pašnibždėjo, pažadėjo, įteigė; priglaudė, pastūmėjo ir kad riktelėjo! Tai tas ir nuskrido nesidairydamas iki svajotos ribos. Taip ir teptukas. Turi būti užkalbėtas, ore pamiklintas, į skanios spalvos dažus bakstelėtas…
Ir kad nuo pirmo potėpio, taško ar linijos viskas subėgtų, suplauktų ir tinkamai susiveltų į bendrą vaizdą. Kai labai susikaupusi stebiu teptuko šokį, atrodo, kad tai jis pats, kampe reveransą darydamas, įmantrų augalo ūsą užraitė, braukdamas ir atšokdamas – gėlės kvapą pataškė, o paslydęs, lyg atsiprašinėdamas, naują žiedlapio raukšlelę išvingiavo. Taip ir bendraujame – mintimis, paslydimais, susitaikymais… Iki to palaiminto – „Och!.. Taškas“.
O kai mokiniai teptuką pavadina šepetuku arba pagaliuku su plaukais, tai toks piešinys ir gaunasi…
Daiva Leliukienė
