Olego Truchano vardo geografijos kabinetui perduota Ričardo Šileikos sudovanota smėlio kolekcija
2019-09-27
Nuostabi smėlio pavyzdžių kolekcija pasiekė mūsų gimnaziją!
Janonietė, 167 laidos absolventė Berta Rėja Butvilaitė geografijos mokytojai Gitanai Kazimieraitienei perdavė savo tėčio Vytauto Butvilo – Mažylio disponuojamą smėlio kolekciją.
Visas unikalus rinkinys sudovanotas vilniečio fotomenininko, rašytojo Ričardo Šileikos.
Įvairiašalis ir įvairiarūšis smėlis akademiškai susistemintas, sufasuotas.
Kolekciją sudaro 89 smėlio pavyzdžiai iš viso pasaulio: Tailando, Brazilijos, Mauricijaus, Maltos, Jordanijos, Sakartvelo, Ispanijos, Turkijos, Naujosios Zelandijos, Rusijos, Suomijos, Norvegijos, Urugvajaus, Pietų Korėjos, Egipto, Maroko, Portugalijos, Italijos, Graikijos, Kipro, Juodkalnijos, Slovakijos, Slovėnijos, Islandijos, Švedijos, Vokietijos, Škotijos, Kroatijos, Prancūzijos, Latvijos, Lenkijos ir, žinoma, Lietuvos.
Šiltai nustebina ypatingas smėlis iš netikėtų mūsų krašto vietų: poeto Eduardo Mieželaičio gimtinės (Kareiviškis, Pakruojo r.), mistinio Jonionių akmenų kelio (Merkinė), Juodkrantės pušyno smėlis, 59 metrų gylio smėlis (Samantonys, Ukmergės r.), Nemuno kranto smėlis iš Zapyškio (Kauno r.), Juliaus Janonio gatvės smėlis iš Palangos!
Žavi smėlis iš unikalių pasaulio vietų: smėlis su granato mineralu (Vakarų Australija), smėlis iš trečios pagal ilgį pasaulyje Jangdzės upės prieigų (Kinija), Negevo dykumos smėlis (Izraelis), Didžiojo kanjono smėlis (JAV), Gango upės smėlis (Indija), smėlis iš rašytojo H.K.Anderseno tėviškės (Odence, Danija), smėlis iš Gibraltaro!!!
Unikali kolekcija bus saugoma Olego Truchano vardo geografijos kabinete, naudojama geografijos pamokose.
Juliaus Janonio gimnazijoje esantys smėlio pavyzdžiai sudaro didžiausią mokyklinę kolekciją Lietuvoje.
Šiuo metu rinkinys susideda iš 247 smėlio pavyzdžių, surinktų 58 pasaulio valstybėse.
Trumpai apie Ričardą Šileiką, “Atodangos”, 2018-04-03
“Smulkmenų meistras”
Įvardyti šį žmogų vien kaip poetą ir fotografą būtų stipriai per kuklu. Žymiai tiksliau ir aiškiau būtų pasakyti – Šileika. Šis terminas XXI a. lietuvių kasdienės kalbos žodyne turėtų reikšti „žmogų, iš niekų ir smulkmenų kuriantį džiaugsmą“. Jo rankose net ir įprasčiausių kasdienybės daiktai tampa vertingi. Surūdijusios geležėlės, savo priminę, praktinę reikšmę praradusios detalytės, smėlis, sėklos – visu tuo Šileika žaidžia nieko nesureikšmindamas, palikdamas smulkmes būti smulkmenomis. O kartu jas sugrąžina į gyvenimą.
Niekas, matęs Šileikos geležėlių parodą, jau negali ramiai gatvėje praeiti pro surūdijusią geležėlę – tokią būtinai reikia pakelti ir nešti Šileikai, nes jis žinos, ką su ja daryti.
Niekas, iš Šileikos gavęs dovanų maišelį ar stiklainiuką su žinomo – nežinomo krašto smėliu, jau negali iš savo kelionės grįžti be maišo ar stiklainio smėlio, kurį kaip geriausią lauktuvę neša Šileikai, nes jis žinos, ką su tuo daryti.
Niekas, iš Šileikos dovanų gavęs „Mažąją galeriją“ – degtukų dėžutėje įkomponuotą fotografiją ar visokiausių smulkmenėlių instaliaciją, – neišmes, ko nereikia, nes visko gali prireikti Šileikai.
Štai šitaip Šileikos menas tampa atrakcija, performansu, kurio negalima įsprausti nei į laiko, nei į erdvės ribas. O ir dalyvių skaičius vienu metu gali būti begalinis, nes kas žino, kuriame pasaulio krašte šią akimirką kas nors rado geležėlę, nusišypsojo, pakėlė ją nuo žemės ir įsidėjo į kišenę…
Viskas, kas sutinkama ant šio svieto, viskas, kas randama kasdienybėje, viskas kas nereikšminga, įprasta, banalu, viskas gali tapti menu, būti eksponuojama žmogaus rankose, kišenėje, kuprinėje, ant sienos. Nes pati kasdienybė Šileikai jau yra gyva ekspozicija.
Šalia daiktų poezijos yra ir žodžių poezija, kuriai Šileika taip pat atranda savas – atvirlaiškių, trumpųjų žinučių, nuogirdų, provincijos istorijų – formas.
